Tu iseik i atvira lauka,
Kur skambet turetu mano balsas,
Dar mazos, laibos it gerve.
O kai nebeskambes ir balsas,
Iseik ir nepareik,
Is samanoto misko ir pasek,
Sekla savo sirdyje.
Pasejes sekla - nevirpek,
Prisesk po seno azuolo sakom,
Kurios zydes tau it alyvos,
Ir prasedek, po jom, per vasara,
Kol pabirs, tie lapai, deganciu pauksciu.
Palauk, kol vel, po salciu, sakos prazydes,
Ir suzydek, patsai is savo sirdies gylio .
Ir as isauksiu su tavim,
Vel budama gyva, tavy, tavoj sirdy,
Pabudink tu mane, tenais, savoj sirdy,
Suimki i rankas mane ir apkabink,
Apkabines tu manes niekad nepaleisk,
O kai nepaleisi tu manes,
Neberas taves taip, kaip manes.
Pasiimsiu as tave tenais,
Kur visad sviesu ir tylu,
Ramyben priimsiu ir dabar,
Pamilsi tu mane is naujo,
Kaip angela, ramybes sutemoj.
Pasakysi tai, kuo visad as tikiu,
Ir amziams, tyloje uzmige,
Dalinsimes tuo paciu salciu .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą